• REŽISIERIUS

• Ema Ešlei (Em Ashley)

Vaidina

• Vaikas – Marius Jampolskis

Naujo žanro spektaklis „Domino“ teatro repertuare – monodrama „Gaidukas“. Didelio populiarumo sulaukęs monospektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo Emos Ešlei (Em Ashley) kūrinį.

Naujai atgimusios monodramos siužetas intriguojantis ir užburiantis, joje apstu komedijos elementų.

Pačios autorės teigimu, jos pjesė – tai pasakojimas apie vaiką, kuris dar negimęs buvo „nurašytas“, o gimęs jis buvo „nurašytas“ dar labiau. Šis vaikas buvo ir turėjo būti niekam nereikalingas. Jis to nežinojo, nesuprato, bet labai stipriai jautė, „kad yra taip“. Ir tas „taip“ jam netiko – jis jautė, kad tai nesiderina su jo prigimtimi.

„Gaidukas“ – tai pasakojimas apie dievišką žmogaus prigimtį, kuri glūdi kiekviename iš mūsų ir yra pasirengusi veikti, tik laukianti mūsų ženklo. Tai pasakojimas apie galimybes, kurios pasireiškia kiekvieną akimirką.

Spektaklio centre – dvidešimt penkerių metų jaunuolio ėjimas į moterį nuo pat vaikystės. Kaip sutikti žmonės keitė požiūrį į daugelį dalykų, kaip kiekviena moteris kūrė jauno berniuko, vėliau vaikino, pasaulį. Kiekvienoje naujai sutiktojoje jis matė ir dalelę tos, kuri jį glaudė anksčiau.

Veikėjas niekaip negali sutikti, kad pasauliui reikalingesnis mokslas ir praktiniai dalykai, o ne gyvenimo pilnatvė. Scenoje jis samprotauja apie tai, kad vilkas suėdė Raudonkepuraitę ir senelę ne iš begalinio alkio, o norėdamas pajusti, kaip jos myli viena kitą.

Iš pažiūros naivūs ir beprasmiai jaunuolio pamąstymai iš tikrųjų kelia gilesnius klausimus – ko iš tiesų reikia žmogui, kad jis pasijustų mylimas ir reikalingas? Kodėl žmonės užmiršta meilę? Žiūrovas atsakymų neras ir spektaklyje, tačiau įtaigūs monologai privers susimąstyti.

Monospektaklis „Gaidukas“ – tai gyvenimas internate, žiūrėjimas pro jo langus, na ir, žinoma, pirmoji meilė. Spektaklyje daug judėjimo, ne choreografijos, o judėjimo – kaip gyvenime, kai žmogus netveria savame kailyje, pulsuoja visu kūnu…“, – apie savo debiutinį kūrinį dramos scenoje sako Jurijus Smoriginas.

„Mes per daug užsižaidėme su kančia ir skausmu. Man kartais norisi rėkti žiūrint į savo artimųjų, savo vaiko, savo kolegų veidus – vargina nuovargis. Ką mes darome ne taip, kad esame tokie pavargę? Ir kokia tai meilė, jei ją skleidžiame, o mums vis tiek negera? Dūstu nuo to, ką patiriu kiekvieną dieną būdamas žmogumi. Ir štai šitame dusulyje aš matau išeitį“, – apie vidinius vaidmens kūrimo motyvus spektaklyje „Gaidukas“ sako aktorius M. Jampolskis.