KAZANOVA

  • AutoriusKarlas Gasuaras (Karl Gassuar)
  • DailininkasRenata Valčik

Vaidina

„Kazanova. Paskutinė nuodėmė“ – taip vadinasi ši „Domino“ teatro scenoje  atgimusi istorija apie legendinį širdžių ėdiką.  Tačiau apie tyrą meilę kalbame toli gražu ne norėdami suklaidinti žiūrovą. Priešingai, būtent apie gilius jausmus, o ne apie avantiūras ar pašėlusius meilės nuotykius kalbama šioje dramoje.

Novatoriškas režisieriaus Sakalo Uždavinio žvilgsnis į visiems žinomo veikėjo istoriją ir puikūs aktoriai stebina originalumu ir suteikia daug teigiamų emocijų. Jų šiame spektaklyje daugiau, nei būtų galima tikėtis iš istorijos apie garsiausią pasaulyje suvedžiotoją.

Šis projektas – tai spektaklis pagal čekų kilmės vokiečių dramaturgo Karlo Gassauerio pjesę „Kazanova Duchovo pilyje“. Jauno režisieriaus Sakalo Uždavinio režisuotame spektaklyje žiūrovus pasitinka kitoks, nei galima tikėtis, Kazanova.

Pirmoji žiūrovų laukianti staigmena – apdulkėjusioje Dukso pilies bibliotekoje tūnantis garbaus amžiaus vyriškis, kurio personažą įkūnija Lietuvos teatro grandas Regimantas Adomaitis. Jis nė iš tolo neprimena legendomis apipinto moterų suvedžiotojo – Kazanova paseno… Širdžių ėdikas, šnipas, kortuotojas, filosofas – visi šie epitetai belikę seno žmogaus prisiminimuose ir veikiau kelia panieką nei susižavėjimą.

Istorijos, kuriomis niekas netiki ir jaukus, tačiau vienatve dvelkiantis pilies kambarys – tokiomis aplinkybėmis gimsta 12 tomų Kazanovos memuarų, kuriuose intymaus gyvenimo ir susitikimų su imperatoriais, kardinolais, filosofais, politikais, valkatomis ir prostitutėmis nuotykiai. Galybę meilės žygių pjesės autorius palieka nuošalyje ir dėmesį sukoncentruoja į paties Kazanovos personažą. Ūmaus charakterio rašytojui ir fantazuotojui gyvenimas pilyje, kurios gyventojams Kazanova tampa tik pasakas sekančiu seniu, tampa spąstais. Laki fantazija ir kūrybiškumas atgaivina praeitin nuskendusią šlovę, nuolatiniai sugrįžimai į prisiminimus pačiai pjesei suteikia sceninės logikos ir įtaigumo.

Netradicinis Kazanovos portretas labai tinka šių dienų kontekstui, o kartu nepraranda savo pradinės vertės – nei prieš 200 metų, nei dabar jis netelpa į jokius „padorios“ visuomenės rėmus. Susimąstyti priverčia ir tai, kad sekso ištroškęs patrakėlis šiandien nieko nebestebintų. Tuo tarpu susenęs Kazanova atskleidžia žymiai gilesnį personažą.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekantis Regimantas Adomaitis yra pasakęs, kad ši pjesė panaši į telefonų knygą, kurioje surinktos ir sulipdytos įvairios Kazanovos gyvenimo nuotrupos. Tačiau tikroji drama įvyksta scenoje pasirodžius antrajam veikėjui. Tai jauna tarnaitė Sofija (Aurelija Tamulytė), vienintelė klausanti nusenusio Kazanovos pasakojimų. Šių aktorių tandemas yra vienas pagrindinių viso spektaklio elementų, žiūrovams garantuojantis daugybę gerų emocijų.

Pirmą kartą lietuviškąją „Kazanovos“ versiją žiūrovai galėjo išvysti dar 2001-aisiais, po sėkmingos premjeros kūrybinė grupė išvyko į gastroles, spektaklis buvo parodytas ne viename užsienio šalių teatre. Vis dėlto spektaklio režisierius Sakalas Uždavinys atskleidė, kad po  premjeros „Domino teatre“ „Kazanova“ stipriai pasikeitė, patobulėjo, geriau atspindi šių dienų žmogaus realybę, buvo perkurta spektaklio scenografija, muzika, dialogai.

Regimantas Adomaitis
Kazanova
Aurelija Tamulytė
Sofija
Atsiliepimai
How to enable JavaScript in your browser